Kartais, norint pradėti rašyti tekstą, užtenka minties. Kartais nepakanka nė šimto ir tūkstančio minčių, nes jos vis tiek tvarkingai nenugula į popierių. Ar kompiuterio ekraną. Ar bet ką kitą, kas turi paviršių, ant kurio galima rašyti ar įrašyti. Kartais mintys siaučia galvoja, širdyje jauti, kad turėtum pasakyti tiek daug, ten viskas aišku, plaukia vienas iš kito, bet kai įsijungi baltą ekraną kompiuterio ekrane arba pasidėti priešais save tuščią popieriaus lapą, staiga stoja tyla. Atrodo, staiga nuščiūva ne tik mintys, bet ir širdis. Ten viduje sekundės daliai viskas nutyla.
Ar žinote tą jausmą? Kai apima ne šiaip tyla, bet kažkokia magiška nejautros ir visiško aklumo sekundė, kai pasaulis aplink ir tavo viduje sustoja, atrodo, išsitrina visi prisiminimai ir mintys, išsitrini ir tu pats, priešais matai tik tą vieną vienintelį vaizdą, akimirką. Sekundės daliai. Gal net dar trumpiau. Bet per tą sekundės dalį net nesugebi įkvėpti oro, o tik žiopčioji lyg žuvis be vandens. Bet sekundės dalis praeina ir tada viskas užgriūva. Ta tuštuma prisipildo taip žaibiškai, kad jautiesi perkrautas, perpildytas visko: emocijų, jausenų, būsenų, išgyvenimų ir minčių. Ten, kur prieš momentą nebuvo nieko, dabar mintys lipa viena per kita, taip greitai, kad daugumos jų net nespėji pagauti. Jos tiesiog pralekia. O tu vėl toliau žiopčioji, bandydamas įkvėpti oro, bet tau ir toliau nesiseka. Ar žinote tą jausmą? Manau, nesuklysiu pasakydama, kad jį patiriame dažnai. Tik jį per sunku apibūdinti, kad kalbėtume apie jį dažniau. Ir jis trunka pernelyg trumpai. Bet vis dėlto nutinka. Ir dažnokai. Tada, kai pagalvojame, kad pametėme telefoną ar piniginę, tada, kai išgirstame blogą naujieną. Tada, kai prieš akis tuoj išvysime didžiulę avariją ar nelaimę.
Kartais tas jausmas apima ir žiūrint į baltą popieriaus lapą. Prieš akimirką galvoje ūžė tiek daug, sekundės daliai ten liko tuščia, o dabar, kai ranka jau automatiškai kyla rašyti, tu nebežinai, nuo ko pradėti. Ir kaip pradėti. Bet pradedi. Nes gyvenime niekada negali per ilgai sėdėti sudėjęs rankų ir nieko nedaryti. Tau neleidžia nei aplinkybės, nei tu pats sau.