Tai buvo tik sapnas. Tik sapnas. Tik sapnas. Tik sapnas. Tik sapnas. Beprotiškas sapnas. Bet tik sapnas. Bet jei tai buvo tik sapnas, kodėl po to mano lūpos degė nuo karščio ir buvusių prisilietimų? Jei tai buvo tik sapnas, kodėl, kiekvieną kartą jį prisiminus, viduje pajuntu kažką, nelyginant mažu plaktukėliu suduodant man per širdį? Kodėl tada nenustoja kirbėti.. kirbėti kas? Kaltė? Šiluma? Geismas? Prisiminimas? Norėjau tau pasakyti, kad nuo šiol būsiu tau tik prisiminimas. Nesugadintas, vis dar šildantis ir vis dar priverčiantis sudrebėti. Daugiau nebepasiekiamas prisiminimas, vakar paskutinį kartą trumpam atgijęs. Bet kaip aš, tavo prisiminimas, galėjau atgyti, jei to nebuvo - jei tai buvo tik sapnas? Ir kada realybė nustoja buvusi realybe ir tampa tik tuo, kas įvyko, nors žinai, kad tai netikra, kad tai tau tik prisisapnavo? Tu atsiprašei už tai, kad norėjai mane pabučiuoti, bet nuo kada sapnai supranta atsiprašymus? Nuo kada tai daro prisiminimai? Jie to nedaro, nes tai tik prisiminimai. Trumpam prikelti prisiminimai, kad galėtum kelioms akimirkoms visiškai pasinerti į juos ir užsimiršti. O ryte nebesuprasti, ar tai įvyko iš tiesų.