Sveiki.
Esu ištikima knygų ir žurnalų skaitytoja, nuolatos sujaudinta ten aprašomų istorijų. Ne visų, bet kartas nuo karto vis pasitaiko tokių, kurios sminga giliai ir paliečia mano širdį. Ir neretai, perskaičiusi vieną ar kitą istoriją, susimąstau apie jos herojų. Paprastą žmogų, taip stipriai tikintį savo tikslu, kad dėl jo išsipildymo pasiryžusį padaryti viską. Radusi istoriją su tokiu drąsiu herojumi (paprastu žmogumi!) imu svarstyti, ar ir aš turiu dalykų, kuriais tikiu. Tikiu taip stipriai ir beprotiškai, kad tas tikėjimas ir daro mane manimi. Manau, kad atsakymą į šį klausimą radau, ir noriu juo pasidalinti su Jumis ir visais tais, kurie, kaip ir aš, skaito knygas ir žavisi jose pateiktomis istorijomis. Bet prieš tai padarant turiu papasakoti jums dvi istorijas – jos paaiškins jums mano atsakymą ir, tikiuosi, privers ieškoti ir savojo.
Pirmoji istorija nutiko tada, kai buvau dar visai mažytė, naivi mergaitė, tikinti, kad visa tai, ką sako vyresni žmonės, yra tiesa – juk jie viską žino ir niekada nemeluoja! Hm, būtų gerai, kad tai būtų tiesa... Taigi – visos mano vaikystės vasaros prabėgo kaime pas močiutę. Jos kieme, laukuose, aptvaruose ir tvarte nuolatos krutėjo ir lakstė daugybė naminių gyvulių. Ir nors minkštučius ir šiltučius, aptvaruose šalia vienas kito susiglaudusius triušius vos pamenu, labai gerai pamenu tuos, kurių glostyti man niekad nenusibosdavo – kačiukus.
Pavasariais kieme tų lakstančių keturkojų padarėlių padaugėdavo, vasaros pabaigoje vėl sumažėdavo... Tačiau mano naiviai galvelei tai niekad nepasirodydavo keista. Kiekvieną pavasarį išsirinkdavau savo mėgstamiausią – rainiausią ir labiausiai padūkusį. Buvau išsirinkusi ir tada, kai vieną rytą, atsikėlusi ir išėjusi į kiemą, pagaliau (jau nebebuvau visai mažytė) pastebėjau, kad kieme lakstančių kojyčių sumažėjo. Nebemačiau ir savo numylėtinio. Ieškant ir nerandant mano akyse pradėjo kauptis ašaros. Nubėgau pas močiutę ir drebančiu balsu paklausiau, kur dingo kačiukai. Ji man ramiai paaiškino, kad šiandien pat, ryte, išdalino juos kaimynams ir kitiems kaimo gyventojams, kurie norėjo priglausti mažučius pūkų kamuolėlius – „juk tų kačiukų jau per daug buvo, o kaimynai norėjo po kačiuką turėti, tai ir atidaviau...“. Na ką gi – juk močiutė nemeluotų, matyt, taip ir bus. Gal kitiems tų kačiukų tikrai labiau reikia negu man, ką jau padarysi.
Bet dar nespėjau pareiti iki namo ir ramiai sau paliūdėti dėl atiduotų kačiukų, kai sesė pasakė siaubingiausią dalyką, kokį tik teko girdėti man, mažai mergaitei – kačiukai visai nebuvo atiduoti kaimynams - kas kaime, kur pilna kačių, galėtų norėti jų dar? Oi ne, ryte tikrai buvo atėjęs kaimynas, ir jis tikrai tuos kačiukus paėmė – bet sudėjo į maišą, užrišo jį, ir bejėgius kačiukus paskandino. Ir dabar jie guli vištų aptvare po ką tik supilta krūvele žemių.
Tai buvo taip seniai, bet vis dar pamenu, kad kelias dienas visiškai nekalbėjau su močiute, o vištų aptvaro su supilta žemių krūvele vengiau ilgai, labai ilgai...
Ir taip, ši istorija nėra iš pačių gražiausių, bet toks ir buvo mano tikslas – papasakoti jums apie tai, kas mane ir sukrėtė, ir privertė pasibjaurėti – po šio įvykio praradau dalį savo vaikiško naivumo, o ir suaugę nušvito kiek kitoje spalvoje... Pasirodo, net ir mielos močiutės kartais gali tapti istorijos blogiukėmis.
Yra ir kita istorija. Istorija apie tai, kas privertė mane patikėti, kad gyvenime yra ne tik žemini (lyg žemėmis užpilti šlapi ir sustingę kačiukų kūneliai) ir skaudūs dalykai, gyvenime yra ir truputis magijos.
Turbūt esate girdėję apie spalvotus siūlus, rišamus ant kairės rankos riešo. Jie dažniausiai raudoni, bet būna ir kitų spalvų. Kad tai ne paprastas siūlas, išduoda mažytis ritualas, atliekamas jį rišant ant rankos. Kol patikimas žmogus riša spalvingąjį siūlą ant riešo, jį nešiosiantis žmogus turi sugalvoti norą. O tada viskas paprasta – kai apyrankė susidėvės, nutrūks, kai žmogus netyčia ją pames, noras išsipildys. Dauguma turbūt jau dabar pakėlę vieną antakį įtariai žiūri į mano žodžius, dauguma taip daro ir tuomet, kai pasakoju šią istoriją balsu, bet galiu prisiekti, taip tikrai įvyko – tokį siūlą ant rankos nešiojau du kartus, vieną sykį ryškiai žalią, kitą sykį raudoną, vieną sykį daugiau nei dvejus metus, kitą sykį tik kelis mėnesius, bet abu jie susidėvėjo ir nukrito, abu juos pamečiau, ir (dabar istorija tampa sunkiai įtikima) abu norai išsipildė.
Negaliu norų išduoti (tai konfidenciali norų apyrankės nešiotojo paslaptis), dėl to dar sunkiau manimi patikėsite, tačiau patikėkite bent tuo, kad aš buvau labai šokiruota, kai pamačiau tą pirmąją apyrankę, nukritusią nuo savo riešo. Ir dar labiau šokiruota, kai nors ir ne iš karto, bet mano noras pradėjo pildytis. Tuo metu, širdžiai stipriai daužantis krūtinėje, o mylimam vaikinui lenkiantis manęs pabučiuoti (štai ir išdaviau dalį pirmojo noro), mąsčiau, kad turbūt sapnuoju, arba čia tiesiog daug sutapimų ir atsitiktinumų. Bet juk kiekvienas renkamės, kuo tikėti. Ir aš tikiu, kad mano norai išsipildė.
Tokios mano dvi istorijos. Ir dabar, kai apie jas abi žinote, mieli skaitytojai, suprasite, kodėl tikiu tuo, kuo tikiu – kol pirmasis nutikimas atėmė iš manęs norą tikėti ne tik žmonių, bet ir pasaulio gerumu, antrasis privertė patikėti (ir netgi du kartus), kad pasaulyje esama ne tik gėrio, bet ir magijos.
Magijos, suprantamos ne kaip burtai ir užkerėjimai, bet kaip tokios, kuri leidžia įvykti mažiems stebuklams. Tokios magijos, kuri priverčia stipriau plakti širdį ir labiau mylėti gyvenimą. Magijos, kurią žmonės dažnai painioja su atsitiktine sėkme ar sutapimų gausa. Ir galbūt sakysite, kad prisiskaičiau per daug fantastinių ir mokslinės fantazijos knygų, bet aš tai vadinsiu magija, ir jau geriau tikėsiu, kad jos yra bent truputėlis, nei gyvensiu pasaulyje, kuriame jos nė su žiburiu nerasi.
Ačiū, kad išklausėte,
Jūsų Bitė Korytė