Kartais, vidury nakties, kai tiek daug prisiminimų, kuriuos norisi sulaikyti, patirti vėl, kuriuos nori sustabdyti pralekiančius galvoje ir nors akimirkai sugniaužti rankoje, delne, tarp pirštų. Akimirkai vėl iš naujo išgyventi ir pajusti. Tokiomis naktimis norėtųsi tiesiog paimti gabalėlį širdies ir padėti jį čia. Į popieriaus lapą. Perkelti. Žinau, kad mano širdyje yra grožio. Ir aš noriu kažkokiu magišku būdu jį perteikti čia. Kad ir kiti pamatytų. Suprastų. Patirtų. Norėčiau tai padaryti žodžiais. Norėčiau juodais raidžių kringeliais nubrėžti kelią nuo šitos mozaikos iki savo širdies. Kad kiti galėtų ten apsilankyti. Nuvesti kelią, nutiesti tiltą. Bet nemoku. Nemoku to padaryti žodžiais. Todėl galiu tik beviltiškai trokšti nematomomis rankomis išsiplėsti gabaliuką nematomos širdies, mažytį gabaliuką grožio ir gėrio, ir padėti jį čia, paskleisti lyg tapytojas paskleistų spalvotų dažų teptuku. Padėti kažkokį nesuprantamą, nepaaiškinamą dažų lopinėlį. Bet tokį savaip gražų ir nuostabų. Lyg kažko, ką gali tik įkvėpti, bet niekada nesuprasti ir nemokėti apibūdinti. Panašiai kaip anksti ryte įkvepi gaivaus oro ir širdis prisipildo džiaugsmo, bet niekada nemokėtum to jausmo apibūdinti. Taip ir čia. Tik kažkaip nesuvokiamai paimti gabalėlį savęs. Ir padėti jį čia. Kad paimtų, kad pamatytų, kad suprastų. Kad pajustų. Bet nemoku to padaryti.