Kaip dažnai mes apsimetame kažkuo, kuo iš tikrųjų nesame? Kaip dažnai mes dedamės esą kitokie – geresni, protingesni, gabesni ir visokie kitokie labiau „-esni“? Susitinkame vieną ar kitą žmogų ir net negalvodami įjungiame tą dirbtinę mandagumo šypseną, kuri jau tokia dažna ir įprasta mūsų veido raumenims, kad atrodo net beveik nuoširdi. Ji net mums patiems atrodo nuoširdi, ja lyg atsiveriame nuo pasaulio, lyg skydu uždengiame savo sielos intymiausius užkaborius – net jei viduje kenčiame, nenorime to parodyti kitiems. Bet kodėl?
Sunku pamiršti šviesaus atminimo aktoriaus, laidų vedėjo ir humoristo Vytauto Šapranausko žodžius: „Niekada niekam iki galo neatsiversiu. Net patiems artimiausiems žmonėms. Kiekvienas turi pasilaikyti savo paslaptį, turėti ką nors savo. Kam? Sau! Jei viską atiduodi, kas tada esi? Kam tada tau vidus, oda iš viršaus, kuri viduje kažką slepia? Ir bendraudamas su žmonėmis – jei tai privaloma aplinka, o tu joje būti nenori, būtinai užsidėsi kaukę ir tik ji tave išgelbės. Man tai paprasta. Bet jei kaukės nenoriu, tiesiog išeinu. Apskritai manau, kad visi vaikštome su kaukėmis, absoliučiai visi“. Argi jis nebuvo visiškai teisus? Net patys nuoširdžiausi ir savo emocijų neslepiantys žmonės pripažintų, jog rečiau ar dažniau užsideda kaukę. Mandagumo, draugiškumo, linksmumo ar bet kokią kitą. Tai lyg savisaugos instinktas – niekam nesinori, jog juos skaitytų lyg atverstą knygą. Ypač tada, tai viduje sumaištis, liūdesys ar pyktis. Neigiamos emocijos, kurių nesinori rodyti aplinkiniams, kurias norisi stoiškai iškentėti viduje niekam neparodant savo tariamo silpnumo. Atsiverti ir parodyti tai, koks chaosas ir sumaištis dedasi viduje, drįstame tik tiems, kuriais pasitikime. Tiems, kurie, žinome, galėtų padėti. Kuriems tai nepasirodytų keista, atgrasu ar nepriimtina. O juk kartais viduje slepiame ne tik neigiamus dalykus – kartais bijome parodyti ir tai, ką turime geriausio. Galbūt bijome būti išjuokti, bijome, jog mūsų tyriausios ir trapiausios mintys bus tiesiog „sutryptos“ piktos ir nepritarančios masės?
Akivaizdu, kaukės reikalingos. Tačiau ne vien savisaugai: „Mes irgi su kaukėmis. Vis kitokie. Susitinkame vieną žmogų - derinamės prie jo, sutinkame kitą - mes jau vėl tarsi kiti. Kaip mums išeina, kaip sugebame - užsidedame, nusiimame, keičiame tas kaukes. Su kiekvienu žmogumi bendraudamas tu gi negali būti toks pat. Kitas žmogus - kitas priėjimas.“ Taip interviu metu Klaipėdos dienraščiui ir žurnalistei Ritai Bočiulytei kalbėjo Mindaugas Valiukas – poetas, prozininkas, režisierius, pjesės „17“ autorius – minėtus žodžius dramaturgas ištaria aiškindamas būtent šią pjesę. Mat kūrinyje labai svarbi primestų ir prisiimtų įvaizdžių tema, kaukių tema: „Personažai apsikeičia savo įvaizdžiais, kurie yra kažkieno primesti ar jų pačių susikurti, ir įsivaizduoja, kad atrado save. Kartu jie tampa vienas nuo kito priklausomi, o vėliau tarsi vieno žmogaus kaukėmis.“ (M. Valiuko žodžiai). Pjesė išties aktuali šiais laikais, kada be užsidedamų kaukių negalime apsieiti nė dienos. Labai dažnai stengiamės prisiderinti prie savo pokalbio pašnekovo, galbūt neseniai sutikto žmogaus ar net auditorijos, su kuria kalbame – sociolingvistikoje toks reiškinys yra nusakomas akomodacijos terminu. Tokiais atvejais stengiamasi panašiai tarti, vartoti tokią pačią leksiką, taikytis prie pašnekovui priimtinesnės pokalbio temos, jo jausmų. „Šitaip kalbėtojas pasirodo esąs mandagus, išreiškia pašnekovui tarpusavio supratimą“ (J. Holmes žodžiai). Argi tai taip pat nėra dar vienas būdas užsidėti kaukę? Stengiamės kalbėti truputį kitaip, kažkiek panašiai į tai, kaip kalba mūsų pašnekovas. Vien tam, jog užsitarnautume jų palankumą. Panaši situacija ir jau minėtoje pjesėje „17“. Pagrindiniai veikėjai Džoelis ir Etanas patys gerai nesuvokia, kokie yra iš tiesų, tačiau tai netrukdo jiems apsimesti kitokiais, keistis kaukes. Su savo pačių ar kitų primestais įvaizdžiais jie jaučiasi geresni, viršesni. Tačiau manipuliuoti ir žaisti kaukėmis pavojinga – juk gali netyčia pamiršti, koks esi iš tiesų, gali pamiršti tai, kaip tavo vidus atrodo po ilgai taikyta ir tobulinta kauke.
Tačiau kaip savo knygoje „Stepių vilkas“ rašo vokiečių – šveicarų poetas, dailininkas Hermanas Hesė – „Tik jūsų paties viduje gyvena ta tikrovė, kurios ilgitės“. Nereiktų pamiršti, kad tai, ką mes taip išsijuosę saugome nuo kitų, ką taip slepiame giliai savyje ir dangstome dirbtinomis kaukėmis, dažniausiai yra kur kas gražiau ir vertingiau – vien jau todėl, kad tai nuoširdu ir tikra. Taip, kaukės reikalingos, jos mums padeda apsaugoti savo jausmus, mintis, jų dėka galime išlaikyti tą mažą paslaptį, savąją esybę nepaliestą, tyrą ir tikrą, o tuo pačiu kaukės padeda ir nenuvilti kito žmogaus lūkesčių – juk matyti besišypsantį veidą kur kas maloniau nei susiraukusį. Bet naudoti kaukes reikia atsargiai, juk nenorime susimaišyti ir pradėti manyti, kad viena ar kita mūsų sukurta ir užsidėta kaukė iš tikrųjų yra tai, ką vadiname savimi. Tuo labiau – nenorime, kad mūsų gyvenime nebūtų nė vieno žmogaus, kuris drąsiai galėtų teigti, jog mus pažįsta.