Jie išplėšia ir padeda tavo širdį ant lėkštutės. Va, čia tu, sako jie. Esi toks ir nesi anoks. Esi per daug šitoks ir per mažai toks. Nepakankamai. Pernelyg. Per daug. Per mažai. Bet tai ir esu aš. Niekada nesakiau, kad aš tobula. Ar gal tokia, ar anokia. Juk aš esu visa tai, ką patyriau. Nors gal ir per mažai dar patyriau. Juk esu visa tai, ką iškentėjau. Nors iškentėti reiks dar kur kas daugiau. Esu visas liūdesys, kurį tyliai sugniaužus laikiau rankoje, ir visas džiaugsmas, kurį dar tyliau ir dar garsiau išgyvenau. Esu visi tie žodžiai, kuriuos kažkada pasakiau, ir dar labiau tie, kurių niekada nepasakiau. Nors norėjau. Ir vis dar noriu. Esu visa tai, ką kažkada padariau, ir visa tai, ko niekada neišdrįsiu padaryti. Kiekvienas darbas, kiekvienas judesys, kiekviena iš tiesų gyventa diena, ar ta, kurią norėjau greičiau pabaigti. Kiekviena daina, kuriai skambant negaliu nepradėti dainuoti kartu, kiekviena knyga, kurią verčiau puslapis po puslapio, bet niekada nenorėjau užversti. Kiekvienas žmogus, kuriam sakiau viską ir nesakiau nieko. Visa tai, ką išgirdau ar perskaičiau, ir kas nusėdo širdy giliau, nei norėčiau. Ir vis iškyla, užnuodija mintis ar jas praskaidrina. Kiekvienas sapnas, susapnuotas ar ne, kiekviena svajonė, išsakyta garsiai, bet dar labiau kiekviena ta, kurios niekad garsiai nepasakiau ir nepasakysiu. O gal. Kiekviena mintis. Ta, kuri atsispindi veide ir akyse, ir kiekviena ta, kurios net pati nesuvokiu.
Aš ne tokia ar anokia. Ne per mažai ar ne per daug šitokia ir tokia. Aš tik aš. Esu tik aš; visa tai, kas jau praeityje ir kas dar prieš akis. Tad sukiškit širdį atgal į krūtinę ir leiskit gyvent. Tyliai ir garsiai. Taip, kaip norėsiu.