Ant aukštos, žalios kalvos, apsuptas išsikerojusių ąžuolų, stovi raudonų plytų bokštas, pripildytas milijonu istorijų, kvepiančių paslaptimis. Sutemus jo aukštybėse netyla kalbos, tačiau išdrįsusieji užlipti viršun garso kaltininkų neišvysta. Ne vienas apylinkių gyventojas bandė įminti bokšto paslaptis, bet pavyko tik vienam, tą gūdžią spalio naktį, kai garsai staiga nutilo, o iš bokšto pradingo visos istorijos...
Ta naktis buvo tamsi, danguje švietė tik apvalus baltas mėnulis, ąžuoluose ūkavo pelėdos, o pažeme lakstė pikti vėjai. Bet Tomas viso to nepaisė, jo baimę nustelbė smalsumas. Nesiklausydamas mamos perspėjimų ir bauginimų, jis susipakavo kuprinėn žibintuvėlį ir laidynę, na, dėl visa ko, ir dabar, apsuptas tamsos, jau sėlino bokšto link. Tas paslapčių apgaubtas statinys kyšojo virš kito raudonų plytų pastato – pastato, kuriame gausut gausutėliai buvo prikrauta knygų. Vaikams ir nevaikams, storų ir plonų, rimtų ir nelabai rimtų, įvairių įvairiausių knygų, talpinančių įdomiausių istorijų, nekantriai tupėjo lentynų labirintuose ir laukė savo skaitytojų. Tik ne šią naktį. Dabar jos ramiai sau snūduriavo, galbūt kažką sapnavo, bet vis dėlto neskleidė jokių garsų. Vadinasi, garsus gūdžią naktį skleidžia ne jos.
Berniukas dar sykį pakėlė akis į bokštą, pro mažučius jo langus sklido blausi šviesa. Ji buvo tokia neryški, kad kartais visai pranykdavo, kartais sušvisdavo ryškiau, bet vis dėlto Tomas buvo tikras, kad ji spingsi. Kartu su šviesa į šaltą naktį pro statinio langus sklido ir paslaptingi garsai – sujaudinti šnabždesiai ir tylūs žodžiai.
Būtent tų garsų link berniukas ir traukė. Jau seniai jie jį domino – kiekvieną kartą, kai eidavo vakarais pro tamsoje skendintį bokštą, girdėdavo tuos keistus garsus. Tačiau niekad neišdrįsdavo kabarotis aptrupėjusiais akmeniniais laiptais viršun ir išsiaiškinti paslapties. O be to, kiek tokių smalsuolių ir drąsesnių už jį yra buvę, bet kas tik užlipdavo į aukštąjį bokštą, rasdavo tik tamsoje skendintį dulkių ir lakstančių žiurkų pilną kambarį.
Bet artėjo baisiausias ir paslaptingiausias metų laikas, kada visi vaiduokliai ir šmėklos keliasi iš savo ilgo miego, kada juodą dangų dar labiau tamsina šikšnosparnių sparnai, kada kiekvienas žmogaus atsidusimas skamba kaip sklindantis iš požemio gilybių, ir kada kai kurios iš siaubingų paslapčių ima aiškėti – Helovynas, ir berniukas jautė, kad dabar, būtent tokiu velnišku metu, jam gali pavykti atskleisti bokšto paslaptį.
Žvalgydamasis į šalis ir stipriau siausdamasis į striukę, berniukas vis dar tyliai sėlino bokšto link. Praėjęs vėjuje ošiantį ir treškantį ąžuolyną, jis pasiekė pastato papėdę. Žolė čia buvo nudžiūvusi, o sunkios medinės durys, dengiančios įėjimą ir laiptus, atrodė, giliai alsavo. Berniukas stumtelėjo duris – nė krust. Tada giliai įkvėpė ir dabar jau visu kūnu užrėmė užsispyrėles. Sunkiai, bet pagaliau jos pradėjo vertis ir galiausiai dunkstelėjo į raudonų plytų sieną. Trinktelėjimas nusklido laiptų pakopomis ir aidu išsisklaidė aukštyn. Laiptais atgal nusileido šaltas vėjo gūsis ir tada stojo tyla. Berniuką nukratė drebulys.
Įdėmiai žvelgdamas į tamsą, viena ranka kuprinėje sugraibė žibintuvėlį ir drebančiais pirštais jį įjungė. Juodumą perskrodė neryški šviesa ir berniukui pasidarė šiek tiek drąsiau. Dar sykį giliai įkvėpęs jis pradėjo kopti laiptais aukštyn. Tai nebuvo lengva užduotis, reikėjo atsargiai žengti kiekviena pakopa, tokios jos buvo ištrupėjusios ir nestabilios.
Apsukęs nemažai ratų, šiek tiek pridusęs, berniukas artėjo link bokšto viršaus. Ir kuo aukščiau lipo, tuo aiškiau girdėjo garsus. Neramūs balsai kažką tarėsi, diskutavo, tik berniukas vis dar negalėjo suprasti nė žodžio. Į laiptų sūkurį pradėjus skverbtis ir neryškiai šviesiai, jis išjungė savąjį žibintuvėlį ir sulėtino žingsnį. Stengėsi neišleisti nė garso ir lėtai leido ir kėlė kojas. Ištempęs ausis gaudė kiekvieną garsą ir mintyse meldėsi, kad tik neišgąsdintų tų, kurie tuos garsus skleidžia, ir jie nepradingtų. Staiga trumpam stabtelėjo – o gal dėl išgąsdinimo vis dėlto reiktų jaudintis jam?..
Sukaupęs likusią drąsą įveikė paskutines laiptų pakopas. Dabar jau aiškiai matė iš mažučio kambarėlio sklindančią žvakių šviesą ir neaiškius šešėlius. Ilgai negalvojęs įbėgo į patį kambarėlio vidurį ir sušuko:
- Prašau, nepabėkit! Nedinkit!
Visi garsai akimirksniu nuščiuvo, šešėliai pasitraukė arčiau sienų. Berniukas apsižvalgė. Dabar neaiškūs pavidalai įgavo formas ir siluetus – kambarėlio pakampiuose susigūžę ir išgąsdinti drebėjo mažučiais juodais gobtuvais prisidengę žmogučiai. Iš po gobtuvų kyšojo tik mažos kuprotos nosytės, o virš tų nosyčių po kiekvienu gobtuvu spingsėjo po dvi švieseles – mažytes akis. Prie žmogučių kojų gulėjo pamestos išsisklaidžiusios knygos, o kambarėlio vidury sustatytos spingsėjo kelios žvakės.
- O... – sutrikęs pralemeno berniukas.
Ko jau ko, bet paslaptimis ir baugiomis istorijomis apgaubto bokšto viršuje berniukas tikrai nesitikėjo atrasti nykštukų vedamo knygų klubo. Tikėjosi monstrų, siaubūnų ar vaiduoklių, o rado dar labiau už jį išsigandusius mažučius žmogeliukus ir dabar nuleidęs rankas tik suko akimis ratus po kambarėlį ir stengėsi sugalvoti, ką daryti toliau.
Po nejaukios tylos drąsiausias iš nykštukų galiausiai žengtelėjo priekin ir piktai treptelėjo koja:
- Kaip tu drįsti! Jau daugiau nei šimtą metų kiekvieną naktį be jokios išimties mes rengiame čia susirinkimus, diskusijoms mums reikia tylos, o tu ką tik sujaukei ją! Daugiau nei šimtas metų kasnaktinių ramių susirinkimų, o tu ką tik viską sugadinai. Kas tu toks, kad drįsti taip elgtis!
- Aš... Aš irgi.. irgi atėjau į susirinkimą! – Tomas žvilgtelėjo į artimiausiai gulinčią knygą ir tęsė savo ką tik sugalvotą melą, - Žinojau, kad kalbėsit apie Mažąjį princą, o aš irgi neseniai baigiau ją skaityti. Kokia graži meilė ten aprašyta, ar ne?..
Iš pakampėse susispietusių nykštukų būrelių pradėjo sklisti pritariantis šnabždesys. Po juodais gobtuvais jau draugiškiau sužibo mažos akutės. Kad ir kokie bailūs mažieji nykštukai iš pradžių buvo, tik gavę progą dar pakalbėti apie skaitytą knygą, jie vėl išsibarstė po visą kambarėlį ir toliau plepėjo. Drąsesni tampė Tomo striukės kraštus ir klausė jo, ką jis manantis apie rašytojo stilių, apie įnoringąją rožę, o ką apie knygos pabaigą.
Berniukas, vis dar priblokštas tokio radinio, vos spėjo atsakinėti į nekantriai tarškančių nykštukų klausimus. Palaipsniui mažieji žmogučiai vienas po kito nusiiminėjo nuo galvų juoduosius gobtuvus ir Tomas pagaliau išvydo jų mažytes gilių minčių išvagotas kaktas bei šelmiškai žybsinčias akis.
Galiausiai klausimai nurimo, diskusijos priblėso ir nykštukai susėdo aplink šviečiančias žvakes – dabar atėjo laikas jiems patiems kurti istoriją. Besiklausydamas kambarėlyje sklindančių nykštukų žodžių, berniukas priėjo prie mažučio langelio ir pažvelgė laukan. Žemai žemai juodavo ąžuolų viršūnės, virš jų danguje lėtai plaikstėsi mėnulio apšviesti balti debesys, o tarp jų ūžė vėjas. Dabar Tomas pagaliau suprato, kodėl kiekvieną vakarą iš bokšto viršaus sklisdavo garsai ir šviesdavo blausi švieselė. Bet kai kas vis tiek liko neaišku.
Berniukas krenkštelėjo ir visi nykštukai, nutraukę savo pasakojamą istoriją, sužiūro į jį – kaip jis drįsta trukdyti tokį šventą ritualą?
- Nykštukai, - išraudęs kreipėsi berniukas, - kodėl visi kiti, mėginę kopti į bokštą ir išsiaiškinti, kas čia vyksta naktimis, niekada jūsų nerado? Kodėl man pavyko jus atrasti? Ir... Tik nesupykit! Bet ką aš atradau? Kas jūs tokie ir kodėl kiekvieną naktį čia rengiat savo knygiškus susirinkimus?
Mažieji nykštukai pradėjo krizenti. Jiems patiko atrodyti paslaptingiems ir mėgavosi sumišusia berniuko veido išraiška. Drąsiausiasis iš jų vėl prabilo pirmasis. Ir papasakojo Tomui, kaip jie atsidūrė raudonų plytų bokšte.
Viskas prasidėjo prieš gerą šimtą metų, kai lietuviai atgavo lietuvišką raštą. Tuomet, pradėjus laisvai leisti daugiau knygų, ėmė rastis nykštukai. Jie tiesiog išdygdavo kaip grybai po lietaus prie bibliotekų durų ir suprasdavo, kad išdygo su tikslu – saugoti bibliotekose saugomas istorijas. Jie prižiūrėdavo, kad istorijos neišklystų iš savųjų knygų, nesusimaišytų tarpusavy, o tos, kurias skaitytojai išsinešdavo iš bibliotekos - nepasimestų tarp praeivių kojų, o nugultų į jų galvas.
Metams bėgant nykštukų daugėjo, tačiau jiems darėsi vis sunkiau likti nepastebėtiems. Tad jie pradėjo kurtis slėptuves šalia knygas globojančių pastatų – parkų medžių drevėse, ūkvedžių trobelėse, sandėliukuose, ar, kaip šiuo atveju, virš bibliotekos dūlančiame bokšte.
Nykštukai iš prigimties darbštūs sutvėrimai, tad neapsiribojo tik knygose sutalpintų istorijų saugojimu – jie ir patys kūrė pasakojimus. Taip darydavo kiekvieną naktį, kai knygos ir jų skaitytojai ramiai miegodavo – iš pradžių aptardavo perskaitytą knygą, apsakymą ar eilėraštį, o tada visi drauge, sutelkę mažučius, bet galingus protus ir vaizduotes, jie galvodavo savas, ne mažiau įspūdingas ir kvapą gniaužiančias istorijos. Per tiek metų jų buvo prikaupę tokią daugybę, kad istorijų ritinėliai jau nebetilpo ant kambarėlio sienų sukabintose medinėse lentynose. Primarginti ritinėliai dulkėjo sukrauti vienas ant kito, o tie, kurie neberado lentynose vietos, taip pat sėkmingai dulkėjo ant grindų.
Štai tokia ta nykštukų istorija. O į berniuko klausimą, kodėl jis atrodo juos, kai niekas kitas to nesugebėjo padaryti, atsakė paprastai – visi kiti smalsuoliai, kad ir kokie drąsūs buvo, kad pasiryžo kopti į paslaptingo bokšto viršų, deja, nebuvo knygų mylėtojai. O nykštukai, siekdami apsaugoti savo brangiąsias istorijas, įėjimą į bokštą užbūrė – durų slenkstį peržengti neužkerėti regėjimo burtais galėjo tik tie, kurie ir patys knygas mylėjo. Tokie, kaip berniukas Tomas.
Išklausęs visą istoriją, berniukas dar sykį apžvelgė visus istorijų primargintus ir pasieniuose gulinčius ritinėlius. Staiga jo veidą nušvietė šypsena.
- Tai nuostabu! Jau rytoj Helovyno naktis, o biblioteka rengia istorijų vakarą. Visi norintys galės skaityti savo istorijas. Tad galėsit ir jūs pasidalinti savosiomis, joms nebereikės dulkėti nieko neskaitomoms! – berniukas džiaugsmingai mosikavo rankomis ir beveik šaukė, toks patenkintas buvo savo idėja.
- O kadangi rytoj visi bus persirengę įvairiausiais kostiumais, tai niekas nesupras, kas mes tokie. Mūsų paslaptis liks saugi. Taip... taip, tai puikus planas! – džiaugsmingai cyptelėjo drąsiausias iš jų, o ir visų kitų akytės sužibo dar šelmiškiau.
Savo idėją jie tikrai išpildė – rytojaus vakarą, kartu su bibliotekos lankytojais, susėdo didžiulėje salėje ir klausėsi parašytų istorijų. Iš pradžių nedrąsiai, baugiai dairydamiesi, bet galiausiai taip įsidrąsinę, kad ir patys visais pilvais juokėsi iš juokingų istorijų ir drebėjo dėl baisių pasakojimų. Vienas po kito jie bėgo į salės priekį ir laimingi skaitė savo mėgstamiausias istorijas.
Tomas tuo tarpu žvilgtelėjo pro bibliotekos langą į aukštai dūlantį bokštą – šį vakarą jis praeivių nebaugino šiurpais garsais ir spragsinčia šviesa. Ne – bokšte saugomos istorijos šįvakar nusileido į raudonų plytų biblioteką. Primarginti ritinėliai atgijo nykštukų rankose, o perskaityti žodžiai spindinčiomis gijomis nugulė į klausytojų mintis.