Antra dalis /
Bet šiandien tam per šalta. O ir suoliukai būtų apsnigę. Ir praeivių mažai. Petras susikiša pradedančius stingti pirštus į kišenes ir leidžiasi žemyn Tunelio gatve. Praeidamas pasuka galvą dešinėn ir spokso į Dainų slėnį, apsnigtas sėdimas vietas ir tuščią aikštę. Eina toliau, dabar jau visas pasuka dešinėn ir vingiuoja mažomis gatvelėmis link Ramybės parko.
Parkas atrodo tuščias, jame tik daug sniego, plikų medžių ir keli žmonės. Jie sužvarbę ir visai nesidžiaugia parko ramybe. Suraukti antakiai, sučiauptos lūpos, abejingas žvilgsnis į niekur. Pasiekęs parko vidurį, Jupiteris sulėtina žingsnį. Link jo artinasi moteris. Lūpos padažytos ryškia raudona spalva, į ausis įsegti masyvūs auskarai, o kaklas apsuktas žaliu šaliku. Ji kažką jam primena ir Piteris stengiasi įsižiūrėti geriau. Pajutusi jo žvilgsnį, moteris piktai dėbteli ir paspartina žvilgsnį. Bet tą akimirką, kai piktas žvilgsnis sminga į vyro veidą, jis suvokia, iš kur tas panašumas.
Iš moters sklindanti elegancija sužadina jo prisiminimus. Mama irgi mėgdavo puoštis, ryškinti akis spalvingais akių šešėliais ir jai visai nerūpėjo, kad gyvena bažnytkaimyje. Net eidama ravėti morkų lysvių, ji rūpestingai šukuodavo savo ilgus geltonus plaukus, surišdavo juos languota skarele ir rausvindavo skruostus skaistalais. Tada čiulbančiu balsu kviesdavo sūnų ir jie kartu eidavo į sodą. Berniukas vaikydavosi rainą katiną, o mama, parklupusi darže, raudavo piktžoles ir vis kalbindavo berniuką.
Kai vasaros saulė nurausvindavo putlius vaiko skruostus, mama keldavosi nuo žemės, nupurtydavo prie kelių prikibusias žemes ir eidavo vidun. Išmaišiusi svarainių sirupo gaiviame šulinio vandenyje, ji nešdavo puodelį vasaros limonado savo sūnui. Jupiteris gerdavo ir lipnus skystis bėgdavo smakru ir kaklu žemyn. O mama juokdavosi.
Pūsteli žvarbus vėjas ir Petras grįžta į realybę. Ką tik išraustos žemės kvapą, sumišusį su žiedadulkėmis, keičia šalčio ir išmetamųjų dujų dvokas. Vyras sunkiai sėdasi ant šalia esančio suolelio. Ant jo pilna nenuvalyto sniego, bet iš pradžių vyriškis to visai nejaučia. Tuščiu žvilgsniu jis spokso į sniego krūvą. Tik vėliau, kai šaltis ima gnaibyti jo sėdimąją, jis atsidūsta ir keliasi nuo suoliuko. Eina toliau.
Kiek uždusęs ir sužvarbęs Jupiteris galiausiai pasiekia besisukančias „Akropolio“ duris. Bando šmurkštelėti vidun, bet pečiu kliudo stiklą. Regis, ganėtinai stipriai, nes durys akimirkai sustoja. Jupiteris taip pat sustoja ir suraukęs antakius išburba „jomajo...“
Viduje jį užlieja šilumos banga. Jupiteris to nesitiki ir papurto galvą – bando nusikratyti nemalonaus jausmo. Stipriai sutrepsi kojomis ir balti sniego kąsniai krinta ant juodo nuvaikščioto kilimo. Jis pakelia akis nuo šlapių dėmelių ant kilimo ir apsižvalgo.
Žmonės zuja, skuba, lekia, kiti stoviniuoja ar sėdi ant išilgai koridoriumi sustatytų suolelių ir kalbasi. Jupiteris nejaukiai susisiaučia į striukę, nors šalčio nebejaučia. Pasuka kairėn ir tada jau eina nosies tiesumu, aplenkdamas besijuokiančią porelę ir piniginėje prie bankomato besikrapštančią senolę.
Aplenkia kelias saleles, kreivai nužiūri jų viduriuose sėdinčias ir nagus krapštančias merginas. Užsižiūrėjęs nepastebi prieš jį išdygusio vaiko. Mažylis išplėtęs akis žiūri į besiartinantį milžiną, o jis tik paskutinę akimirką pastebi spoksančias akis. Bandydamas išvengti susidūrimo, nerangiai pasuka kairėn. Ir staiga sustoja.
Į Jupiterį akis pakelia manekeną nurenginėjantis darbuotojas. Stovi sutrikęs, pro jį bando prasibrauti jauna mergina – jis stovi vienos iš drabužių parduotuvių „Zara“ tarpduryje. Mergina, praeidama pro šalį, suraukia nosytę. Vyriškis, kiek sutrikęs, pasitraukia jai iš kelio ir žengia tolyn į parduotuvę. Manekenas jau beveik visai nurengtas, darbuotojas, surinkęs išnaras, nueina.
Kiek prisimerkęs, Jupiteris dairosi aplink. Neryški ir mirganti šviesa trukdo jam susikaupti. Aplink jį linguoja sukabintų ir sulankstytų rūbų jūra. Drabužių bangas kelia pirmyn atgal zujantys žmonės. Jie žingsniuoja palei sienas, nukabina drabužį, apsuka aplink, apžiūri, pakabina atgal, žengia žingsnį toliau ir kartoja procedūrą. Prie stalų susikaupusios knisasi moterytės – net išprakaitavusios nuo pastangų susirasti reikiamą dydį. Viena iš jų, pergalingu veidu galiausiai ištraukia lobį, įdėmiau jį pavarto rankose ir tada atgalia ranka numeta atgal.
Žmonės drabužius kelia, deda, nukabina ir užkabina atgal. Sekundei jie pakyla, bet dažnu atveju vėl grįžta į savo vietą. Kai kurie iš jų skudurėlius pasiima, nešasi su savimi ar pildo krūvą rankose, kurią vos nulaiko. Bet ryžtingai žengia pirmyn ir žiūrinėja toliau. Matydamas visa tai mirgančioje šviesoje, Jupiteris jaučiasi lyg stovėdamas ant laivo denio ir žvelgdamas į neramią jūrą.
„Hm, keista metafora, Piteri, keista“.
Vyriškis kelias sekundes stebi parduotuvės darbuotoją, kuri visiškai pasimetusi laiko rankose lankstomų džinsų porą ir išplėstomis akimis žiūri, kaip tvarkingai sukabinti rūbai užkliudyti čia pat krinta žemėn, pakabos kabinamos atgal atvirkščia puse, o ant stalų sulygiuotos drabužių krūvelės yra verčiamos ir knisamos labiau nei taip galėtų padaryti skalbimo mašina. Ji apstulbusi akimis seka skėrius, naikinančius jos ką tik iššukuotą kviečių lauką – sutvarkytą salę. Jos akis sutrūkčioja, bet ji nuleidžia galvą ir toliau lanksto džinsus.
„Kur aš patekau...“, – sušnabžda Jupiteris ir traukiasi atbulas, kol vėl atsiduria plačiame koridoriuje. Iš palengvėjimo atsidūsta. Besisukantis ir keistas drabužių pasaulis nutolsta.
Dabar kojos jau pačios neša jį ten, kur jam ir reikia. Lenkdamas praeivius jis vis greitesniu žingsniu skuba pro besikalbančius ir besijuokiančius žmones. Aplink mirga spalvingi drabužiai, parduotuvių iškabos ir šviečiančios lemputės, kuriomis papuoštas visas prekybos centras. Pakėlęs galvą Piteris mato kalėdines dekoracijas – didžiules meškas ir ant šakų tupinčius paukščius. Imitacijos neturi akių ir Jupiteris nesupranta, kodėl žmonės vis sustoja, liepia vaikams atsistoti šalia ir fotografuoja. Negi tos tuščios kiaurymės vietoj akių ir iš vielos išlankstyti griaučiai jiems atrodo mieli?
Priekyje jau matosi nesibaigianti eilė prie „Maximos“ kasų. Praveria mažyčius vartelius ir pasijaučia apsuptas lentynose tvarkingai sudėliotų prekių. Žmonių netrūksta ir čia, bet niekas jo nepastebi. Pirkėjai apžiūrinėja daiktus, tikslinasi kainas ir krauna prekes į krepšelius. Prie įėjimo sumontuotas „Padėkite ankstukams“ stendas ir keli jaunuoliai lipšniais nenuoširdžiais balsais stabdo praeivius ir prašo paaukoti pinigų.
– Sveiki, ar turite minutėlę?
Išsigandęs Jupiteris atsisuka ir jį sutinka toks pat išsigandęs žvilgsnis. Vaikinas, užkalbinęs Jupiterį, greit nužvelgia vyro aprangą, ir, pamatęs nudriskusius batus, dėmėtas kelnes ir apsipūkavusią striukę, supranta padaręs klaidą ir per greit užkalbinęs vyriškį. Jo skruostai ima rausti ir jis nerišliai pratęsia:
– Aamm...
Kelias akimirkas jie abu sutrikę žvelgia vienas į kitą. Tada Jupiteris staigiai kiša rankas į kišenes ir ieško taip įnirtingai, lyg tikėdamasis rasti ten aukso. Galiausiai kažką sužvejoja ir traukia rankas atgal – jo delne guli nusitrynę čekiai, sena mažutė nuotrauka ir keli metaliniai pinigėliai.
Jupiteris drebančiais pirštais išrenka pinigėlius, likusį turtą kiša atgal į kišenę ir tada ištiesia juos apstulbusiam jaunuoliui.
– A-aš... Atsiprašau... Neturiu daugiau... B-bet gal užteks?.. – užkimusiu balsu pralemena Jupiteris ir susigėdęs nešdinasi iš įvykio vietos.
Jo širdis vis dar stipriai daužosi krūtinėje, bet jis greit susikaupia. Ieškodamas žvalgosi į šalis, nužvelgia lentynų turinį ir skubiai žengia toliau. Ne, ne tai, ne tai... O, štai. Pilkame Jupiterio veido atsiranda kreivoka šypsenėlė – „pagaliau“, dingteli jam.
Dabar jau prisėlina prie taip ieškoto daikto. Tiesia šį kartą jau nebedrebančią ranką. Pirštų galiukais atsargiai glosto šiurkštų paviršių. Tada atsargiai paima į rankas ir apžiūri iš visų pusių. Jį kiek blaško šviesi rožinė spalva – juk vis dėlto ji skirta skalbiniams, bet nepaisant to, virvė puiki.
Vyras pirštais apglėbia virvę dviejose vietose ir patempia į skirtingas pusės. Išbando tvirtumą. Įsirėžę pirštai kiek pabąla ir jis staiga sustingsta. Žvilgsnis apsiblausia ir Jupiteris kelioms akimirkoms nustoja kvėpuoti.
Vaikystė. Tėvai. Rogutės ir pasakos. Kniaukiantis rainas katinas ir šaltas limonadas. Mamos šypsena. Studijos. Skambutis. Nuo tėvų kapo raunamos piktžolės. Žmona. Rytiniai blynai ir garuojanti kava. Svajonės. Pykčiai, barniai ir jokios laimės. Skyrybos. Vienatvė. Nemiga. Alkoholis. Atleidimas. Skolos. Depresija. Ilgi vieniši metai. Ir tada šis rytas.
Petras atgauna kvapą ir jo akys sudrėksta. Kairiuoju skruostu lėtai leidžiasi ašara, bet jis greitai nubraukia ją. Staiga krūpteli ir susigėdęs apsižvalgo. Bet aplinkui nieko nėra, tik mažas berniukas suraukta kakta stovi prie baterijų stendo.
Vaikas atrodo toks susikaupęs, kad Jupiteris užsimiršta ir ima jį stebėti. Vieną po kitos berniukas kelia baterijų pakuotes ir bando įžvelgti skirtumus. Atrodo dar per mažas, kad mokėtų skaityti. Galiausiai jo rankoje lieka dvi pakuotės ir berniuko žvilgsnis krypsta nuo vienos prie kitos. Atsisuka į tolėliau stovinčią ir virtuvės indus besirenkančią porą. Jie per daug įsigilinę į paauksuotų ir pasidabruotų lėkščių dilemą ir nepastebi sutrikusio berniuko žvilgsnio. Vaikas vėl atsisuka į rankoje laikomą pasirinkimą ir suniurzgia. Tada pakelia akis į Jupiterį ir užtikrintai taria:
– Dėde, kas yra tie du A?
Jupiteris net išsižioja iš netikėtumo. Žvilgteli į berniuko rankas ir pirštu parodo į AA baterijas. Vaikas linkteli, padeda nereikalingą pakuotę atgal ir pasisuka eiti link tėvų. Žengęs du žingsnius sustoja, vėl atsisuka į Jupiterį:
– Oi... Ačiū, – prataria diplomatišku plonu balseliu ir nužingsniuoja.
Piteris nuseka jį žvilgsniu. Pasiekęs tėvus, jis trukteli mamai už sijono, abu tėvai suklūsta ir Jupiteris supranta, kad berniukas kažką pasakoja tėvams. Tada vaikas atsisuka, parodo į jį pirštu, tėvai taip pat sužiūra. Jupiteris ima trauktis atbulas. Bet tėvas tik linkteli, o mama šypteli išsigandusiam vyrui.
Petras sustingsta vietoje. Netikėtumas nutirpdo jam kojas ir kelias akimirkas jis stovi apšalęs. Šeima tuo tarpu išsirenka paauksuotas lėkštes ir nužingsniuoja prie kasų. Jupiteris nulydi juos žvilgsniu. Tada prisimena, kad rankoje vis dar laiko rožinę skalbinių virvę.
Deda ją atgal į lentyną:
– Jomajo, dar ne.
Staigiai apsisuka atgal, tvirtu žingsniu vėl artėja prie „Padėkite ankstukams“ stendo. Vaikinukas pamato jį artėjantį ir išsprogdina akis. Jupiteris tuo tarpu iš vidinės striukės kišenės traukia suglamžytą 5 eurų banknotą ir tiesa juos vaikinui.
– Aš persigalvojau dėl savo pirkinio. Man jų nebereikės. Imkit.
Vaikinas linkteli ir nieko neatsako. Tik nusišypso. Jupiteris linkteli jam atgal ir eina link išėjimo.