Pirma dalis /
Pridulkėjusiame kambaryje čirškia radijas. Groja viena iš klasikinių kalėdinių dainų, bet melodija iš seno aparato skamba keistai. Pirmieji saulės spinduliai skverbiasi pro kambario langą. Jų nesulaiko jokios užuolaidos, tačiau kambaryje tvyro prieblanda.
Sienos padengtos nublukusiais tapetais. Kai kur jie nusilupę ir matosi ankstesnieji tamsūs, rudi dažų sluoksniai. Ant grindų primėtyta laikraščių, vartosi ir nemažai atverstų knygų. Diuma, Hugo ir Dostojevskis gulinėja kartu su tuščiomis suglamžytomis alaus skardinėmis. Staliuko viduryje baltuoja popieriaus lapas, šalia jo tvarkingai padėtas rašiklis. Kompoziciją vainikuoja iš peleninės krintančios nuorūkos ir pelenais apibarstytas stalviršis.
Šalia stalo, viduryje kambario, stovi nusėdėtas, bet vis dar patogus žalias krėslas, po juo matosi medinėse grindyse likę įspaudai, kur anksčiau stovėta sofos. Netoli mažučio lango – dvigulė lova. Pro nesandarių langinių kraštus skverbiasi vėjelis ir virpina baltus patalų kraštus. Kitame kambario kampe – sena sekcija, nuo jos ir čirškia kalėdinę nuotaiką skleidžiantis radijas, dulkių sluoksnyje sustatyti maži puodeliai suskilusiais kraštais. Akvareliniai kiškučiai šuoliuoja per porceliane išpieštus žolės kuokštelius ir savo linksmu žaidimu visai nedera prie jau ir taip keistoko interjero.
Priešais sekciją, kitoje kambario pusėje, stovi aukšta knygų spinta. Lentynos pripildytos pelėsio graužtų, bet nesuvirškintų knygų, jų nugarėlės tvarkingai sustatytos viena šalia kitos. Knygų eilėse kai kur žioji tarpai ir visa tai primena pageltusių dantų trūkstančias šypsenas.
Kieme sukaukia automobilio signalizacija ir lovoje nerangiai pradeda krutėti vyriškis. Jis tingiai apsiverčia ant kito šono ir ant galvos užsitraukia antklodę. Automobilis nutyla. Vyras sustingsta. Pasigirsta knarkimas.
Saulei pakilus aukščiau, kambarys prisipildo blausių spindulių ir vyriškis atmerkia akis. Nusitraukia nuo galvos antklodę, atsigula ant nugaros ir įsispokso į lubas. Ant jų baletą šoka šviesos pluoštai. Kartu su kambaryje sklandančiomis dulkėmis jie atlieka piruetus ir vyras kurį laiką įdėmiai tai stebi.
Vis dar spoksodamas į lubas – šviesos baletą įgarsina iš seno radijo lendanti tranki daina – vyras nuleidžia ranką per lovos kraštą ir pradeda čiupinėti grindis. Neradęs ieškomo lobio, jis atsidūsta ir nerangiai lipa iš lovos. Išsivadavęs iš patalų kalėjimo, prišliaužia prie lango, nusižiovauja ir rąžydamasis iškelia rankas virš galvos. Tada praveria langą.
Į kambarį pliūpteli šaltis ir vyras giliai įkvepia ledinio oro. Nuo medžius apkibusio ir žemę nuklojusio sniego atsispindi ryški rytmečio šviesa ir jis prisimerkia. Sugriebia ant palangės gulintį pakelį ir išsitraukia cigaretę, čia pat randa ir degtukų dėžutę. Kambarys prisipildo pigaus tabako kvapo.
Sutraukęs dūmą, vyras dar kurį laiką stoviniuoja prie lango. Beveik nekvėpuodamas ir visai sustingęs jis stebi už lango verdantį gyvenimą. Gatve burzgia mašinos, žingsniuoja praeiviai ir vyriškis girdi atsklindančias jų pokalbių nuotrupas. Palei blokinį namą skraido keli žvirbliai, o pažeme per sniego pusnis brenda pasišiaušęs rainas katinas. Jis stebi lakstančius paukščiukus ir tingiai mosteli uodega. Prie kieme sustatytų mašinų žaidžia keli vaikai: lipdo purviną sniegą ir bando statyti besmegenį. Bet sniegas pažliugęs ir besmegenis išeina kiek kreivokas.
„Graži diena“, mąsto vyras ir staiga prisimena animacinį filmuką. Jame nuolat dainuojama linksma dainelė – „Kokia graži diena ir aš toks nuostabus“. Jis šypteli ir pradeda kikenti, galiausiai garsiai nusikvatoja. Bet balsas užstringa ir jis užsikosėja. Tada, lyg susigėdęs, atsikrenkščia, uždaro langą ir nusisuka.
Virtuvėje tepdamas buterbrodą jis nepagaili sviesto. Pjauna storą gabalą ir tėškia jį ant duonos riekės. Tada iš šaldytuvo išsitraukia šmotą dešros, šios taip pat nepagaili. Stovėdamas valgo ir užsigeria šalta vakarykščia kava. Žvilgsnis nukrypsta į viryklę.
Ji retokai naudojama, dar rečiau valoma. Purvas priskretęs ir pajuodęs. Nuo pridžiūvusių riebalų ji vietomis atrodo kiek blizgi. Bet geriau įsižiūrėjus dar galima įsivaizduoti ją švarią, jaukią ir dvelkiančią namais. Bežiūrėdamas vyras prisimena, kaip anksčiau žmona rytais jam kepdavo blynus.
Niūniuodavo kokią linksmą dainelę, juokingai kraipydavo klubus, o į virtuvę įėjusiam ir pasisveikinusiam vyrui atsakydavo šypsniu. Liepdavo jam sėsti prie stalo, o pati kraudavo blynus į didelę lėkštę, ant jų bokšto uždėdavo bent tris kupinus šaukštus obuolienės ir dar garuojančius nešdavo ant stalo. Lyg mama vaikui pataršydavo jo plaukus ir grįždavo prie viryklės niūniuoti ir kepti.
Taip, geri buvo laikai. Kol ji jo nepaliko. Dabar ant stalo nebegaruoja ką tik iškepti blynai, tik dulka tušti alaus buteliai. Vienas iš jų dar puspilnis. Vyras žvilgteli į jau išgertą kavą, pagriebia nuo stalo butelį ir pripildo puodelį alumi. Skonis kiek nudūkęs, bet vis dar geras. Lėtai gurkšnoja ir laukia, kol į krūtinę atsklis laukiama šiluma. Tada užsiverčia puodelį ir išgeria likusį alų vienu mauku. Užkanda savojo buterbrodo likučiu.
Pavalgęs vyras velkasi sunkią storą striukę ir ruošiasi eiti pro duris. Paėmęs raktus nuo sekcijos krašto, jis atgalia ranka pabando nubraukti ir dalį dulkių. Nesiseka. Tik rankovė lieka pusiau balta. Bevalydamas užkliudo tarp dulkių pasislėpusį pasą. Jis nukrinta žemėn. Lenkiasi žemyn jo paimti ir atsitiesęs pažiūri į atsivertusį puslapį. Į jį iš mažos nuotraukėlės žvelgia jis pats. Kiek kampuotas veidas, rimtos akys, kelių dieną barzda ir rudi pasišiaušę plaukai. Žydrais marškiniais, ganėtinai jaunas, jis atrodo dar kupinas vilties ir gyvenimo, laukiančio prieš akis.
Vyriškis puikiai prisimena tą dieną, kai šis kadras buvo darytas. Prieš tuos penkiolika metų jis dar dirbo automobilių dalių gamykloje. Tą dieną atsiprašė iš darbo, skubėjo darytis naujo paso – senąjį buvo pametęs. Žmona tą rytą išlygino jam marškinius ir išlydėjo bučiniu į skruostą. Sėdėdamas priešais objektyvą, jis mąstė apie artėjančias santuokos metines ir bandė sugalvoti mylimai žmonai dovaną. Nutaisė šypsenėlę ir pasitempė. Tačiau po kelių metų, po tos dienos, kai pasirodė darbe girtas ir jį atleido, vyro pečiai jau niekada nebuvo taip pasitikinčiai ištiesti.
Žvilgsnis nuo nuotraukos krypsta į šalia išraitytas raides. Užrašas skelbia, kad tai JUPITERIS KAIRYS.
Jis niekad nemėgo to vardo. Jupiteris jam skamba per daug prašmatniai – o jis juk tik paprastas žmogelis, nenusipelnęs, kad į jį kreiptųsi tokiu vardu. Todėl visiems prisistato Piterio, o dažniausiai Petro vardu. Tiksliau, prisistatydavo. Dabar retokai girdi bet kurį iš vardo variantų.
Suteikdami šį vardą Jupiterio tėvai tikėjosi, kad užaugęs sūnus bus toks išmintingas ir galingas kaip ir Dzeusas ir kad bus nuostabus tėvas. Ironiška, bet Petras vaikų neturi, o ir išminties niekaip nespėja prikaupti. Užverčia pasą, padeda jį atgal, prieš išeidamas nužvelgia tamsų butą ir atsidūsta. Lipa tris aukštus žemyn, pečiu pastumia duris ir kelias akimirkas stovi užsimerkęs, priblokštas ryškios šviesos.
Sniegas girgžda jam po kojomis, eiti sunkoka. Kieme sustatyti automobiliai apsnigti, pūpso sniego kalneliai. Kiek kreivokas besmegenis stovi vienišas ir Piteris stabteli prie jo. Kurį laiką stebi šleivą figūrą. Iš akmenukų padarytomis akimis šleivoji figūra stebi jį. Abu tyli. Jupiteris apžiūri ilgas šakas, įsmeigtas į besmegenio šonus. Viena iš šakų vos laikosi, atrodo, tuoj išsmuks iš minkšto sniego ir nukris žemėn. Vyras nedrąsiai prieina artyn ir įkiša šaką giliau. Kad laikytųsi.
Vaikų, pastačiusių besmegenį, nebematyt. Turbūt sušalo drėgname ore ir grįžo namo sušilti. Galbūt mamos dabar juos bara, kad per ilgai užsibuvo lauke. Galbūt, nors ir piktos, jos vis tiek atneša ir apauna jų kojytes šiltomis vilnonėmis kojinėmis ir kaičia virdulį – padarys karštos arbatos. Petras žvilgteli į priešais stovinčio namo tamsius langus ir bando įsivaizduoti už jų besibarančias rūpestingas mamas ir padykusius vaikus.
Jupiteris tęsia savo kelionę. Oras lauke gaivus, nors kiek ir žvarbokas. Vyras giliai traukia krūtinėn šaltą orą ir mėgaujasi. Šaltis jam visada patiko. Kai buvo mažas, tokiomis žiemos dienomis su tėčiu eidavo laukan, traukdavo iš pašiūrės rogutes ir eidavo iki miško. Tėvo traukiamos, rogutės lengvai slysdavo per sniegą ir palikdavo gilias vėžes.
Būdavo šalta, bet iki akių apmuturiuotas močiutės megztu šaliku ir kepure, klausydavosi tėčio pasakojimų. Kurdamas pasakas apie miške gyvenančius žvėris, tėvas vis atsisukdavo į sūnų, pamerkdavo jam akį ir traukdavo rogutes toliau. Ir berniukui visai nebūdavo šalta.
Dabar Petras užsitraukia striukės užtrauktuką – vidun oro šuorais lenda šaltis – ir palieka besmegenį vieną. Kurį laiką jis žingsniuoja nieko per daug negalvodamas. Nuleidęs galvą eina ir žiūri, kaip jo batai sklaido ką tik iškritusį, dar neliestą sniegą. Praeina Trijų mergelių tiltą – juo vaikštinėja nemažai žmonių, daugiausia tai porelės, susikibusios rankomis ir vis sustojančios pasigrožėti suledėjusia upe. Pasuka dešinėn ir eina keliu toliau. Pralenkia automobiliais prigrūstą prekybos centro aikštelę, stiklinį universiteto pastatą. Saulė atsispindi nuo stiklo plokščių ir sklinda į šalis. Statinys atrodo lyg šviečiantis kalėdinis žaisliukas.
Jupiteris stabteli viduryje šaligatvio ir susigraibo kišenėje cigaretę. Stebėdamas šviesos žaismą jis lėtai rūko. Iš pastato išeina keli studentai. Vyras nieko negirdi, bet jaunuolių rankų gestai ir prasiveriančios bei vėl užsiveriančios burnos išduoda, kad jie kalbasi. Jupiteris išpučia kartų dūmą ir tyliai sududena užkimusiu balsu – „Buvo laikai...“
Kažkada seniai, kai saulė šviesdavo ryškiau, jis irgi buvo studentas. Studijavo statybos inžineriją ir lygiai taip pat, kalbėdamasis su kurso draugais, po paskaitų žingsniuodavo į bendrabutį. Kalbėdavosi apie nemėgstamiausius dėstytojus, planuodavo išvykas į barus ir tardavosi, kuris iš jų šį kartą darys namų darbus. Savaitgaliais skubėdavo autobusu namo į gimtąjį kaimelį ir vėl, kaip vaikystėje, eidavo su tėčiu pasivaikščioti į mišką. Tik jau Jupiteris pasakodavo tėvui istorijas apie paskaitas, draugus ir apie tai, ką naujo išmokęs. O tėtis tylėdavo, šypsodavosi ir linksėdavo.
Bet vieną savaitgalį Jupiteris negalėjo grįžti namo, jo laukė egzaminai. Tad tėvai sumąstė iš kaimynų pasiskolinti mašiną ir patys atvažiuoti aplankyti sūnaus.
Važiuojant namo kaimynų paskolinta mašina slystelėjo ant kelio. Priešais juos važiavęs vairuotojas nespėjo sureaguoti ir mašinos trenkėsi kaktomuša.
O juk galėjo tėvams neleisti važiuoti vakare, kai tamsu. Galėjo prašyti likti pas jį ir sulaukti ryto. Galėjo ir nesijaudinti taip dėl egzaminų ir pats grįžti namo, kad tėvams nereiktų jo lankyti. Daug ką galėjo, bet nepadarė.
Dabar Petras pajuto, kaip alaus sušildytoje krūtinėje vėl darosi šalta. Grįžo taip gerai pažįstamas stingulys ir sunkumas. Kaltė milžinišku svoriu slėgė jį žemyn ir jis užsitraukė dar vieną cigaretę. Iš universiteto pastato išėjo dar vienas studentas, bet vyriškas nusisuko ir nužingsniavo toliau.
Šildomas saulės spindulių, sniegas, apkibęs medžių šakas, kai kur vis pliumptelėdavo žemyn ir šakos likdavo nuogos. Po medžiais sniego paklotė atrodo beveik neliesta, tik kur ne kur matyti nuo medžių nukritusio sniego padaryti nelygumai. Abipus nukasto šaligatvio, kuriuo eina Petras, baltuoja supilti sniego kalneliai ir akimirkai vyriškis pasijaučia lyg eidamas tuneliu. Aplinkui žmonių nedaug, tačiau rytas toks baltas ir tylus, kad jų visai ir netrūksta.
Vilkdamas kojas Jupiteris mąsto, kurį kelią pasirinkti. Jei būtų vasara ar bent jau ne taip šalta, jis rinktųsi kur kas ilgesnį kelią ir, visų pirma, praėjęs Dainų slėnį ir paspoksojęs į nesibaigiančias aukštyn kylančias sėdimas vietas, užlipęs mūriniais laiptais, paklaidžiotų po Ąžuolyną, o tada, kai kojos imtų mausti, praeitų S. Dariaus ir S. Girėno paminklą, biblioteką ir leistųsi žemyn Kauko laiptais. Apsuktų ratą aplink Soborą, užvertęs akis spoksotų į jo viršūnę ir tada, išsirinkęs suoliuką, prisėstų Laisvės alėjoje.
Tai viena iš jo mėgstamiausių veiklų. Kiekvieną sykį jis pasirenka vis kitą suolelį. Ir kiekvieną sykį mato vis kitus praeivius. Dauguma iš jų atrodo laimingi. Na, gal ne visai laimingi. Bet tokie susirūpinę, lyg slegiami rūpesčių. Kaktos surauktos, žvilgsniai sutelkti kažkur giliau, ne į alėjos plyteles ar medžius. Jupiteriui jie atrodo pasiutusiai laimingi. Dar turintys kuo rūpintis. Dažnai bando save įsivaizduoti jų vietoje. Kad skuba į darbą ar iš jo – namo. Pas vaikus, pas šeimą. Kad turi daug reikalų ir mažai laiko. Kad kiekviena jo diena suplanuota ir turi tikslą.
Labiausiai mėgsta stebėti praeinančias šeimas. Jaunas mamas, stumiančias vėžimėlius. Tėčius, už rankos besivedančius mažus vaikučius. Vyrą ir žmoną, žingsniuojančius greta ir aptariančius reikalus. Motiną, tėvą ir mažą berniuką, bėgiojantį šalia ir jį stebinčius rūpestingus žvilgsnius.
Nulydi juos žvilgsniu, o tada, kai plytelės lieka tuščios, bando ant jų mintimis nupiešti save, savo buvusią žmoną ir mažas kojytes, tipenančias šalia. Jie su žmona vis dar laimingi, juokiasi iš vienas kito pokštų, jų akys spindi. Jos suknelė plaikstosi lengvame vėjyje, o mažylis užkliūva už plytelės krašto ir suklumpa. Pasipila ašaros ir šauksmai. Išsigandusi žmona kelia sūnų ant rankų ir jį sūpuoja. Jupiteris prieina artyn ir švelniu balsu kalbina sūnų, kol šis nusiramina.
Tik kažkodėl, kad ir kaip stengtųsi kuo tiksliau tai įsivaizduoti, tame vaizdinyje vaiko veidas visada gaunasi kažkoks pilkas, o bruožų ir visai nematyt.
Kiekviena iš šitų įsivaizduojamų istorijų baigiasi vienodai – pro ant suolelio sėdinčio Jupiterio akis pražingsniuoja praeivis ir nubraukia sukurtą vaizdinį. Bet vyras papurto galvą ir nepasiduoda – ima įsivaizduoti naują istoriją.
Antra dalis jau greitai /