Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat jei užlietų kyšulį arba dvarą, tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai, - jie skambina tau. (John Donne)
Šia John'o Donne'o citata prasideda mano vieno iš mylimiausių rašytojų Ernesto Hemingvėjaus romanas „Kam skambina varpai“. Jei skaitėte šią knygą, žinote, jog ji apie karą - Ispanijos pilietinį karą. Tačiau romane į situaciją žvelgiama iš amerikiečio Roberto Džordano ir nedidelių partizanų grupuočių perspektyvos. Todėl ši citata duoda puikų toną visam romanui ir istorijai, pateiktai jame - kiekvienas žmogus svarbus, net eilinis karininkas ar šalies pilietis gali nulemti karo baigtį, ir bet kuris žmogus gali pakeisti pasaulį.
Jaudinimasis - tokia pat blogybė, kaip ir baimė. Viską tik pasunkina.
Kaip dažnai jaudinimasis „pakiša koją“, sukliudo, net priverčia pamiršti, ką mes mokame, sugebame. Jei jaudinamės, galime suvokti, jog tai, dėl ko jaudinamės - svarbu ir daug reiškia, bet būtent tokiomis situacijomis ir svarbu nesijaudinti, susikaupti. Tai savotiškas paradoksas.
Kai pagalvoji, visi geriausi žmonės - linksmi. Linksmam būti kur kas geriau, o be to, tai kažką reiškia. Tartum daraisi nemirtingas dar būdamas gyvas. Paini tezė. Tačiau tokių nedaug belikę. Taip, mažai belikę linksmų. Velniškai mažai belikę. O jeigu nesiliausi galvojęs, tai ir tavęs, broleli, nebebus.
Robertas Džordanas suvokia, jog yra didžiulė tikimybė, kad jam gyventi liko trys dienos. Nesvarbu, ar pasiseks įvykdyti jam skirtą operaciją - susprogdinti strateginės reikšmės tiltą - ar nepavyks, likti gyvam šansų mažai. Todėl veikėjas dažnai panyra į gilius apmąstymus. Stiprus paskutinis citatos sakinys - mūsų mintys dažnai „naikina“ mus pačius. Šią ar panašią, tik kitaip suformuluotą mintį vis randu skirtingų autorių kūriniuose. Keista pagalvoti, kad tai, nuo ko negalime atsikvėpti net akimirkai, kas visada su mumis, ir nutolsta tik miegant, gali būti mūsų pražūties priežastis. Keista, bet akivaizdu.
- Kalbuosi su tavim lyg su senu pažįstamu.
- Būna, - atsakė Robertas Džordanas. - Kai žmonės supranta vienas antrą.
Šios romano eilutės man labai patiko. Du ką tik susitikę žmonės nesijaučia svetimi, atvirkščiai - supranta vienas kito mintis ir net gali lengvai vienas kitu pradėti pasitikėti. Bet ką tas mintis - daugeliui sunku suvokti kito žmogaus ne tik mintis, bet ir žodžius, nors kalba abu ta pačia kalba. Kiek žmonių nuolatos kalba, nuolatos girdi, bet nesuvokia ištartų ir išgirstų žodžių tikrosios prasmės, tikrojo svorio. Taip tuščiai ir šnekučiuojamės kiekvienas apie savo reikalus, kol pagaliau sutinkame kažką, kas iš tikrųjų išgirsta ir iš tiesų supranta.
- Reikia juk žmogui su kuo nors išsišnekėti, - tarė moteris. - Seniau turėjom religiją, kitokių kvailysčių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.
Panaši mintis kaip ir praeitoje citatoje - kokia laimė atrasti žmogų, kuris ne tik išklauso tavo žodžius, bet juos ir išgirsta, kuris ne tik kalba, bet ir iš tiesų pasako.
Kariauti užtenka vien proto. O nugalėti reikia talento ir išteklių.
Ir ne tik kare, bet ir gyvenime.
Kam gi mes gimę, jei ne padėti vieni kitiems?
Verta susimąstyti - gal išties mūsų prigimtis yra padėti vienas kitam, o tuo pačiu ir sau? Negi taip sunku patikėti, kad gerumas išgelbės pasaulį? Net ir draugo istorijų išklausymas, nuoširdi šypsena atsitiktiniam praeiviui ar durų atidarymas yra pagalba, o jei sugebame ištiesti pagalbos ranką, kai jos yra prašoma, prisidedame ne tik prie atskiro žmogaus gerovės, bet ir prie viso pasaulio gerinimo. Juk esame priklausomi nuo kitų žmonių, vadinasi - ir nuo jų pagalbos.
Taip. Vykdyti ją reikia, nes tik vykdant galima įsitikinti, jog ji neįvykdoma. Iš kur tu nebandęs žinai, kad ji neįvykdoma? Kas bus, jei kiekvienas, gavęs užduotį, sakys, kad ji neįvykdoma? Ko mes visi sulauksim, jei kiekvienas, gavęs užduotį, sakys: „Tai neįmanoma“?
Skaitant šie žodžiai privertė stabtelėti ir pagalvoti. Kaip dažnai girdžiu, kai žmonės skundžiasi, jog gyvenimas sunkus, net nepabandę būti laimingi. Lengva pasakyti „būk linksmesnis / būk laimingas“, bet taip pat lengva pasakyti ir „ach, kaip sunku“, nors iš tiesų tik pabijojome išdrįsti suabejoti ir pasakyti: „gyventi lengva!“
Tačiau kol kas visas tavo gyvenimas - tavo dabartis ir ateitis - tai šiandien, šiąnakt, rytoj, šiandien, šiąnakt, rytoj ir taip toliau (tikiuosi), galvojo jis, todėl naudokis tuo laiku, kuris tau skirtas, ir būk patenkintas.
Šioje knygoje rastos mintys buvo tikrai geras motyvacijos pliūpsnis imti labiau vertinti kiekvieną naują dieną ir nelaukti savaitgalio, nelaukti vasaros, nelaukti kitų metų... Nelaukti nieko - tiesiog gyventi šia diena ir nelaukti, kol ji pasibaigs ir ateis nauja, o išnaudoti ją iki paskutinės sekundės, šiandien nuveikti tai, ką planavai padaryti rytoj, o ryt padaryti tai, ką planavai kitą savaitę. Ir nelaukti laisvos dienos ar laisvos valandėlės, o džiaugtis tuo, kad šią akimirką esi gyvas ir gyveni.
Tačiau kai myliu Mariją, jaučiuosi taip, kad, atrodo, galėčiau numirti, o aš niekad tuo netikėjau ir nemaniau, kad taip gali būti.
Tad jeigu likimas vietoj septynių dešimčių metų dovanos septynias dešimtis valandų, tai toji dovana - dabar mano rankose, ir laimė, kad aš tą žinau.
Ši citata privertė stabtelėti dėl paskutinių žodžių - jau savaime laimė yra suvokti tai, kad esi laimingas. Dažnai, išgyvendami geriausias valandas ar minutes savo gyvenime pamirštame sekundei „sustoti“. „Sustoti“ suvokti, jog dabar, būtent šią akimirką, esame laimingi. Dažnai tik tam laimės laikui praėjus suvokiame, jog ech, geras tada buvo laikas, geri tada buvo laikai. Bet galbūt ir ši akimirka bus tokia, kai žvelgsime į ją būdami vyresni? Tad kodėl ja nepasidžiaugus būtent dabar, kol ji dar yra?
Ir jeigu man nebėra skirta nei "ilgai", nei "iki amžiaus pabaigos", nei "nuo šiol", o yra tik "dabar", tai ką gi, reikia branginti šį "dabar", ir man belieka tuo tik džiaugtis. Dabar, ahora, maintenant, heute. "Dabar" - šis žodis keistai skamba, o reiškia visą pasaulį ir tavo gyvenimą.
Ta pati mintis. Dabar dabar dabar. Kokia svarbi yra būtent ši akimirka.
Na ir dalykai! Keliauji žmogus per gyvenimą ir kiekvieną kartą vaizduojiesi, jog ta ar kita moteris tau kažką reiškia, o galų gale paaiškėja, kad tai gyvas niekis. Juk nieko tokio kaip dabar savo gyvenime nebuvai patyręs. Ir manei, kad niekada nepatirsi.
Todėl svarbu nepamiršti, kad visa kas geriausia, mūsų gali dar tik laukti ateityje.
Tu pražuvai, vos pirmąkart ją pamatęs. Pats žinai, jog pasijutai žuvęs, kai ji pirmąkart pravėrė burną ir prabilo į tave.
Romane veikėjas supranta, jog ši meilė ne laiku (nors ar gali ji būti ne laiku?), ji tik trukdys jo misijai ir nesibaigs laimingai, todėl ir vartojamas žodis „žuvęs“, tačiau, jei pažvelgtume į citatą be konteksto, „žuvęs“ tiesiog reiškia, jog beviltiškai įsimylėjęs, įklimpęs į meilės liūną iki ausų. Bet tokia, netikėta, meilė ir yra gražiausia. Argi ne?
Ir jeigu liausiesi dejuoti ir reikalauti to, ko niekad negausi, būsi išgyvenęs gerą gyvenimą.
Nemanau, kad verta komentuoti - tai tik dar vienas priminimas, kaip svarbu yra vertinti tai, ką turi.
Mes žinom tik tai, kad nieko nežinom.
Turbūt visiems ne kartą girdėta panaši mintis. Bet tai tiesa - gyvename pasaulyje, kurio visų paslapčių niekada neatskleisime, esame apsupti jausmų, kurių nesuprantame, ir nuolat atsiduriame situacijose, kurių nesuvokiame „iki galo“. Bet ta nežinomybė neturėtų gąsdinti - tai tik proga kiekvieną dieną tobulėti.
Nesu mačiusi matadoro, kuris taip baimintųsi prieš kovą, ir nesu mačiusi žmogaus, kuris būtų toks drąsus arenoj. Tu, - ji kreipėsi į Pablą, - tu dabar bijai mirti. Manai, kad tai didelis daiktas. O Finitas visą gyvenimą bijojo, tačiau arenoje būdavo kaip liūtas.
Manau, tai labai stipri mintis. Pastebiu tai ir savo kasdienybėje - dažnai kažko bijau, jaudinuosi, bet tai akimirkai atėjus susikaupiu ir stengiuosi neleisti jokioms baimėms ir jokiam jauduliui man kliudyti įdėti visas pastangas ir padaryti tai, ką galiu geriausio. Dažnai esame savo pačių minčių „aukos“ ir dalykus įsivaizduojame kur kas blogesnius ir baisesnius, nei jie yra iš tiesų, taip tik kliudydami sau patiems.
-
Daugiau citatų iš Ernesto Hemingvėjaus romano „Kam skambina varpai“ - kitame įraše.