Kaip viskas paprasta tam, kuris nieko neišmano! Qué sencillo!
Primena mintį iš Škėmos "Baltos drobulės" - "Palaiminti idiotai - jie laimingiausieji žmonės žemėje.", ir kitą mintį iš Gary "Gyvenimas dar prieš akis" - "Gyvenimo saldybę visą pajunta tik kvailiai". Ir tikrai - kuo daugiau mąstai, "overthinkini", tuo viskas atrodo blogiau, liūdniau ir sunkiau. Prisigalvoji dalykų, kurie galėjo, gali ar galėtų būti, panyri į kartasi bereikalingus apmąstymus apie dalykus, kuriais neretu atveju galėtum tiesiog džiaugtis. Tiesiog negalvoti ir džiaugtis. Ne veltui laimingiausios akimirkos būna tos, kai užsimiršti ir pamiršti net galvoti. Žinoma, visiškai nemąstyti pavojinga, bet taip pat pavojinga mąstyti ir per daug.
Sutemus jis visada pasijusdavo vienišas, o šįvakar jautėsi toks vienišas, kad maudė viduje lyg nuo alkio. <...> Jaučiuosi vienišas dieną, kai nieko neveikiu, bet užvis vienišesnis - kai sutemsta.
Tokių minčių apie vienišumą knygose randu tikrai dažnai. Vienatvė dažnai padeda atsipalaiduoti, susirikiuoti mintis, atrasti ramybę, bet vienatvę mes pasirenkame patys, o vienišumas mus užklumpa neprašytas ir netikėtai. Kartais vidury dienos, būnant tarp daugybės žmonių, bet dažniausiai, kaip ir sakoma šioje citatoje - naktį, kai lieki vienas su savo mintimis ir tuštuma, kurią dažnas jaučia savo gyvenime ir bando užpildyti vienu ar kitu dalyku.
Mano širdis - tai tavo širdis. <...> Aš - tai tu, o tu - aš, ir kiekvienas iš mudviejų esame kitas. Aš myliu tave, ak, kaip aš tave myliu. Juk tikrai mudu viena būtybė. Ar tu jauti?
Šiame romane svarbi ir stipri ir meilės tema. Nežinau, ar čia verta kažką komentuoti - Hemingvėjus tiesiog labai dailiai sukuria šiltą ir jausmingą meilės istoriją, kupiną nuoširdaus vienas kito atradimo džiaugsmo.
- Beprotė. Grįžk jau.
- Aš ne beprotė, - tarė ji. - Aš myliu tave.
- Tai grįžk.
- Gerai. Einu. O jeigu tu manęs nemyli, aš myliu tave už mus abu.
Sentimentalu, saldu, bet vis dėlto užsirašiau ir šią mintį. Juk vis dėlto gražu!
Ir dar. Neįsikalbėk ko nereikia apie meilę. Dalykas paprastas - daugeliui žmonių visai nelemta to patirti. Tu nebuvai to iki tol patyręs, bet dabar sulaukei. Tai, kas yra tarp judviejų su Marija, - nesvarbu, ar tai truks tik šiandien ir dalį rytdienos, ar visą ilgą amžių, - tai didžiausias dalykas gyvenime. Visados bus žmonių, kurie sakys, jog to nėra, nes jiems nelemta to patirti. Bet aš sakau tau, jog tai tiesa, ir tu to sulaukei, ir esi laimingas, net jei rytoj mirtum.
Šią citatą prisimenu tikrai dažnai, ją gerai įsidėmėjau, šiai minčiai visiškai pritariu ir neretai nusiunčiu paskaityti vienam ar kitam žmogui. Tikiu tuo, kad meilę, tikrą meilę, patirti lemta tikrai ne kiekvienam. Ir žmogus, jos nepatyręs, tik bergždžiai bandys ją apibūdinti, manydamas, jog žino, kas tai, kol tuo tarpu žmogus, ją patyręs, net nemėgins to jausmo įsprausti į sausą žodžių ir apibūdinimų rėmą. Ir taip, visad bus žmonių, kurie sakys, kad to nėra. Juk meilės vis dėlto neapčiuopsi, nepaimsi į rankas ir neprikiši skeptikui parodyti, kad jis pagaliau patikėtų. Bet jei meilė skirta ne kiekvienam suvokti, vadinasi, dar laimingesni tie, kurie jos sulaukia.
Jam smarkiai skėlė galvą, o ranka buvo pastirusi ir pajudinta nepakenčiamai skaudėjo. Sveikąja ranka pakėlęs vynmaišį, jis matė skaistų, aukštą, mėlyną pavasario dangų. Jam buvo penkiasdešimt dveji metai, ir jis gerai žinojo, kad mato dangų paskutinį kartą.
Šioje romano vietoje kalbama apie žmones, narsiai kovojančius su priešais dėl savo įsitikinimų, dėl savo laisvės ir tiesiog. Žmones, stoiškai kariaujančius, bet suvokiančius, jog galimybės laimėti, išsigelbėti ir likti gyviems nėra. Ši knygos vieta kalba apie neįtikėtiną dvasios stiprybę ir atsidavimą idėjai, savo tikėjimui. Ir kas be galo svarbu - apie meilę gyvenimui paskutinėmis gyvybės valandomis. Sugebėjimą džiaugtis tuo, kas tuoj išnyks, dings ir pražus.
Jeigu jis būtų žinojęs, kiek per visus amžius kalvos priglaudė kritusių, tai tas nė kiek nebūtų jo nuraminę, nes tokiais momentais žmonėms neįdomu, kas panašiomis aplinkybėmis yra nutikę kitiems, lygiai kaip našlei, vakar netekusiai vyro, ne lengviau nuo minties, kad ir kitų mylimi vyrai mirė. Ar bijai mirties, ar ne, apsiprasti su ja sunku. Sordas apsiprato, tačiau nuo to jam nepalengvėjo, nors jis buvo penkiasdešimt dvejų, sužeistas ir apsuptas ant kalvos.
Mintyse jis juokavo, tačiau žiūrėjo į dangų ir į tolimus kalnus, gėrė vyną ir nenorėjo mirti. Jei reikia mirti, galvojo jis, o mirti tikrai reikės, - ką gi, mirsiu. Bet nenoriu.
Mirtis jam buvo tuščias žodis, ir jis nei įsivaizdavo jos, nei bijojo. Užtat gyvenimas - tai javų laukas kalvos atšlaitėje, banguojąs vėjyje. Gyvenimas - tai vanagas, sklendžiąs dangumi. Gyvenimas - tai molinis ąsotis vandens po kūlės, kai stulpu stovi dulkės ir vėjas pusto pelus. Gyvenimas - arklys tarp kojų ir karabinas skersai balną, ir kalva, slėnis, upokšnis, apaugęs medžiais, ir tolumoje dunksantys kalnai.
Man rodos, nebereikia nieko ir pridurti. Tik perskaityti bent kelis kartus, kaip kad aš dariau, priėjusi šią vietą knygoje. Nes tai, kas čia parašyta - velniškai gražu. Ir įsilieja į širdį ir mintis pasakiškai lengvai.
Buvo paprasčiausias bailys, ir tai didžiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti žmogų.
Juk jei bijosi, ar daug gyvenimo nugyvensi? Ar daug patirsi, ar daug pamatysi, ar daug suprasi? Jei tu, išsigandęs savo paties baimės ir savo paties gyvenimo, pabijosi išdrįsti, ar verta tada išvis gyventi? Bijoti natūralu, bijoti sveika, bet nereikia leisti baimėms mus stabdyti ir sulaikyti nuo laimės ir džiaugsmo bei pažinimo.
Kur kas geriau yra tikrai žinoti, pagalvojo jis. Visada kur kas geriau žinoti tikrai.
Neaiškumas, abejonė, nežinomybė. Kaip lengvai jie sujaukia protą, kurį taip stengiamės išlaikyti lygų lyg vandens paviršių ramią dieną. Kaip gera žinoti ir neabejoti, nesvarstyti. Tik gaila, kad kartais žinojimas tampa tokia pat blogybe kaip ir nežinojimas.
Tačiau paskutinės naktys visada nenusiseka. Bet kokia pabaiga esti prasta.
Todėl mažiau pabaigų ir daugiau pradžių!
- Gyvenimas, pasirodo, labai įdomus dalykas, - tarė jis Marijai.
Ir liūdna tam, kuris to įdomumo nepatiria ir naujai nesuvokia vėl ir vėl.
Gana. Neširsk. Pyktis toks pat blogas dalykas, kaip ir baimė.
Juk pyktis aptemdo blaivų protą ir neleidžia mums būti nuoširdiems ir su kitais, ir su savimi. Jis mus suparalyžiuoja ir klaidina. Pykčiui praėjus gailimės to, ką šio silpnumo akimirkomis padarėme. Tad geriau širšimą palikti bitėms, širšėms ir vapsoms.
Bet tavo planas - šūdas. Patikėk, tikras šūdas. Tu planavai naktį, o dabar rytas. Nakties planai rytą niekam tikę. Nakties mintys rytą pasirodo niekam tikusios. Ir tu dabar žinai, kad tavo planas niekam tikęs.
Keista, kad naktį gyvenimas ir viskas atrodo kiek kitaip. Ir mūsų mintis veikia kitaip, ir pokalbiai rutuliojasi kita vaga. Naktį viskas kitaip. Ir ryto šviesoje nakties genialumas neretai praranda savo galios.
Tai vis dėlto šiokia tokia išeitis. Išeičių visada atsiranda. Sukąsk dantis. Nereikia neigti visko, kas buvo, vien todėl, kad to neteksi.
Paliksiu laisvę Jūsų mintims - Hemingvėjaus pamokymas ir taip aiškus.
Matyt, jeigu žmoguje kažko būta, tai dalis to visada išlieka.
Kiekviena patirtis palieka mumyse žymę. Nesvarbu, ar tai gera, ar bloga patirtis. Visa tai, ką patiriame per gyvenimą, mus formuoja, sudaro mus pačius. Ir kiekviena mūsų savybė, per gyvenimą ir jo nutikimus šlifuojama ar naikinama - vis tiek išlieka.
Jis žinojo pats esąs niekas ir žinojo, kad mirtis yra niekas. Tą jis žinojo taip tvirtai kaip nieką kita. Pastarosiomis dienomis jis patyrė, kad sykiu su kitu žmogumi jis gali būti viskas. Tačiau širdies gilumoje žinojo, kad tai išimtis.
Ši mintis tik primena, jog net beprasmybės beprasmybėje galima atrasti prasmę, jei šalia turi tinkamą žmogų. Kokia vis dėlto svarbi yra meilė norint pasijusti "visam".
Ši diena - viena iš daugelio būsimų dienų. Bet nuo to, ką tu padarysi šiandien, galbūt priklausys tai, kas atsitiks per visas tas būsimas dienas.
Šią citatą moku atmintinai, neretai pakartoju garsiai ar tik sau mintyse - kaip priminimą. Priminimą nepamiršti šiandien, rytoj ar bet kurią kitą dieną daryti tai, kas mane ves pirmyn. Kiekviena diena svarbi ir kiekvieną dieną mes keičiame savo gyvenimą.
-